Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Ministro Pirmininko G.Kirkilo kalba tarptautinėje konferencijoje "Bendradarbiavimas siekiant energetinio saugumo: Baltijos, Juodosios ir Kaspijos jūrų regionai"

Data

2006 12 05

Įvertinimas
0
Gerbiami konferencijos dalyviai ir svečiai,
Ponios ir ponai,

Man malonu kreiptis į šios konferencijos dalyvius, kurių idėjos, tikiuosi, prisidės prie energetinių Baltijos jūros regiono problemų kompleksinių sprendimų. Lietuvos ūkis daug priklauso nuo energijos išteklių importo, ir energetinis saugumas mūsų valstybei tebėra esmine nacionalinio saugumo dalimi. Energetika, kaip parodė neseniai vykęs NATO viršūnių susitikimas vienoje iš Baltijos valstybių, Latvijoje, tampa tarptautinio saugumo dalimi. Be naftos ir dujų importo neįmanomas Lietuvos gyventojų gerovė ir šalies ūkio augimas. Todėl Lietuvos valstybinės institucijos energetiniam saugumui skiria išskirtinį dėmesį. Energetinio saugumo klausimai, kaip pvz. vyriausybėje neseniai (lapkričio 29 d.) svarstyta Nacionalinė energetikos strategija, nuolat aptariami vyriausybėje bei dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose su užsienio partneriais.

Galime pasidžiaugti, kad Lietuva nėra vieniša šiose diskusijose: energetikos tiekimo ir saugumo klausimai yra aktualūs ir mūsų kaimynams Baltijos, Šiaurės šalyse bei Lenkijoje, o pastaraisiais metais ir visai Europos šalių bendrijai, kuri siekia sukurti vidinę energetinę rinką ir išvystyti bendrą ES išorinę energijos politiką. Mes palaikome ES bandymus kalbėti vienu balsu su energijos tiekėjais. Šioje srityje ES-Rusijos partnerystė yra labai svarbi. Ji, Lietuvos nuomone, turi remtis abipusiškumo, sąžiningos konkurencijos ir nediskriminavimo principais. Naujos ES-Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties ruošimas įgalina kalbėti apie bendras energetikos problemas. Mes manome, kad Energetikos chartijos ir Tranzito protokolo ratifikavimas Rusijoje yra vienas kertinių ES-Rusijos bendradarbiavimo pagrindų.

Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys siekia tapti Europos energijos, ypač elektros, rinkų, dalimi. Kaip konkrečius teigiamus poslinkius norėčiau paminėti tokius ruošiamus projektus kaip elektros energijos tiltus su Lenkija bei Švedija. Artėjame prie naujo branduolinio reaktoriaus Ignalinos atominėje elektrinėje statybos, prie kurios prisidės trys Baltijos valstybės, o galbūt ir kiti Europos partneriai. Dujų tiekimo srityje ieškomi alternatyvūs Rusijai šaltiniai Vakarų ir Šiaurės Europoje bei pasaulinėse rinkose.

Energijos importo srityje išlieka problemų, keliančių mūsų ir ES susirūpinimą. Pvz., jau keletą mėnesių nutrūkęs naftos iš Rusijos tiekimas vamzdynu „Mažeikių naftai“ akivaizdžiai parodo, kad dėl politinių priežasčių negalime pilnai pasitikėti nusistovėjusia naftos tiekimo sistema. Rusijos ir Vokietijos statomas dujotiekis Baltijos jūros dugnu (Nord Stream), aplenkiant Lietuvą, Latviją ir Estiją, mažina politinį ir ekologinį saugumą. Lietuva nesvarsto galimybės jungtis prie šio dujotiekio – jis neišspręstų mūsų dujų importo diversifikavimo, ekologinių ir su tuo susijusių politinių problemų.

Gyvename pasaulyje, kuriame naftos bei dujų eksportuotojus ir importuotojus sieja glaudūs tarpusavio priklausomybės ryšiai. Kol kas stipresnėse pozicijose atrodo yra naftos ir dujų eksportuotojai, kurių nėra daug Vidurio ir Rytų Europoje. Pavyzdžiui, dujų sektoriuje Rusija yra bene vienintelis dujų tiekėjas ne vienai Vidurio ir Rytų Europos šaliai. Naftos sektoriuje tiekėjų yra daugiau, tačiau praktikoje visi jie yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo transportavimo sistemos operatoriaus, kuris ne visada dirba vadovaudamasis verslo interesais. Taigi, pagrindinį šios konferencijos klausimą norėčiau formuluoti taip: ką daryti, kad Vidurio ir Rytų Europos šalims būtų garantuotas energijos išteklių tiekimo saugumas, o alternatyvūs jų eksportuotojai be kliūčių pasiektų mūsų rinkas? Ką daryti, kad priklausomybės ryšiai tarp energijos išteklių eksportuotojų, transportuotojų ir importuotojų taptų realia, sveiką konkurenciją ir bendradarbiavimą skatinančia varomąja jėga?

Vertėtų pasvarstyti apie naftos ir dujų tiekimo diversifikavimą Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Europos Sąjunga netrukus paskelbs ES energetikos strategiją, kurioje bus akcentuojamas energetikos infrastruktūros jungčių tarp ES šalių būtinybė ir Lietuvos-Lenkijos bei Lietuvos-Švedijos elektros tiltai taps ES strategijos dalimi, kuri gali tapti veiksmingu įrankiu. Reikia pripažinti, jog kiekviena šalis remiasi savo nacionaliniais interesais bei siekia sau palankiausių projektų įgyvendinimo, tačiau reikia suvokti, kad bendradarbiavimas energetinio saugumo klausimais šiomis dienomis yra ne prabanga, o būtinybė.

Be to, su energetiniu saugumu susiję klausimai ateityje vis labiau susipins su politinio saugumo interesais. Eksportuotojai turi suprasti, kad esminiu rinkos santykių elementu yra abipusis paritetas bei įsipareigojimų laikymasis. Politikų užduotis yra paversti šią abipusę priklausomybę vienijančiu, o ne skiriančiu veiksniu. Ekspertų užduotis – atrasti sričių, kuriose galima rasti pridėtinę bendradarbiavimo energetikoje vertę. Linkiu šios konferencijos dalyviams aptarti energetinius iššūkius ir naujas bendradarbiavimo įgyvendinimo gaires, kurias būtų galima pritaikyti politinėje praktikoje. Dėkoju už dėmesį.

2006-12-05