BDAR

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.

Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).

Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.

Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.


Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.

Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.

Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).

Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.

1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.

Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daugybė žydų, kurių indėlis į mūsų šalies bei pasaulio mokslą ir kultūrą yra labai svarbus.

Rašytojai

Icchokas Meras (1934–2014). Parašė knygų Holokausto tematika („Geltonas lopas“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“) ir sukūrė scenarijų puikiai žinomiems lietuviškiems filmams („Kai aš mažas buvau“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Maža išpažintis“).

Chaimas Gradė (1910–1982). Vilniuje gimęs rašytojas tarpukariu buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Ch. Gradė laikomas vienu svarbiausiu jidiš kalba kūrusių rašytojų laikotarpiu po Holokausto. Nominuotas Pulitzerio premijai.

Avromas Sutzkeveris (1913–2010). Rašytojas gimė Smurgainyse, tačiau ilgą laiką gyveno Vilniuje. Buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų. A. Sutzkeveris kūrė jidiš kalba (daugiausia poeziją, nors verta paminėti ir jo atsiminimus „Iš Vilniaus geto“). 1966 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Aizikas Mejeris Dikas (1807/1814?–1893). Vilniuje gimęs A. M. Dikas laikomas pirmuoju profesionaliu rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Iki to laiko nebuvo plačiai kuriama grožinė literatūra ir perkami kūriniai šia kalba.

Abraomas Mapu (1808–1867). Rašytojas gimė tuometinėje Slobodkoje (šiandien tai Vilijampolė Kaune). A. Mapu laikomas grožinės literatūros hebrajų kalba pradininku. Iki to laiko ši kalba buvo naudojama tik religinėms reikmėms.

Šmerkė Kačerginskis (1908–1954). Rašytojas gimė Vilniuje, buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų.

Lėja Goldberg (1911–1970). Nors ši rašytoja gimė ne Lietuvoje, tačiau vaikystę praleido Kaune. Sugrįžusi į Kauną po Pirmojo pasaulinio karo, baigė mokyklą ir studijavo universitete. L. Goldberg yra viena iš Izraelio literatūros klasikių, kūrusi hebrajų kalba.


Dailininkai

Neemija Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas gimė Kaune. Besimokydamas susidomėjo daile ir išvyko studijuoti į Vokietiją, o vėliau į Paryžių. N. A. Blatas 1932 m. Kaune įsteigė pirmą privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo lietuvių ir žydų dailininkų darbus.

Lazaris Segalas (1891–1957). Dailininkas gimė Vilniuje, bet vėliau persikėlė į Braziliją. Laikomas vienu įtakingiausių šios šalies modernistų.

Markas Antokolskis (1843–1902). Skulptorius gimė Vilniuje. Pirmasis žymus žydų kilmės skulptorius, pasaulietinės žydų dailės pradininkas.

Maksas Bandas (1900–1974). Dailininkas gimė Naumiestyje, nuo trejų metų gyveno Marijampolėje. Studijavo piešimą Berlyne, vėliau dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, nutapė prezidento Franklino D. Roosevelto portretą).

Borisas Šacas (1866–1932). Dailininkas gimė Varniuose. Laikomas Izraelio meno (dailės) tėvu, įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą.

Izis (Izraelis Bidermanas) (1911–1980). Fotografas gimė Marijampolėje. Apsigyvenęs Paryžiuje tapo žinomu fotografu. Priskiriamas prie humanistinės fotografijos atstovų, jo darbai lyginami su H. Cartier-Bressono, R. Doisneau kūryba.

Viktoras Dovydas Breneris (1871–1924). Skulptorius ir medalistas gimė Šiauliuose. Gyvendamas JAV, sukūrė vieno cento nominalo monetą, skirtą Abrahamo Lincolno 100-osioms gimimo metinėms. V. D. Brenerio pasiūlytą monetos dizainą išrinko prezidentas Theodore’as Rooseveltas, kuris pats pozavo V. D. Breneriui jo studijoje.

Žakas Lipšicas (1891–1973). Skulptorius gimė Druskininkuose. Vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių pasaulyje.

Samuelis Bakas (1933). Dailininkas gimė Vilniuje. Kalėdamas Vilniaus gete, būdamas vos devynerių surengė pirmąją savo darbų parodą.


Muzikantai

Jaša Heifetzas (1901–1987). Smuikininkas gimė Vilniuje. Laikomas vienu geriausių visų laikų smuikininkų.

Danielius Dolskis (1890–1931). Dainininkas gimė Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, kur tapo tarpukario estrados pradininku.

Benjaminas Gorbulskis (1925–1986). Kompozitorius gimė Kaune. Kūrė įvairaus žanro kūrinius – nuo populiarių dainų iki operos.

Danielius Pomerancas (1904–1981). Smuikininkas gimė Šiauliuose. Vienas iš džiazo pradininkų Lietuvoje.

Anatolijus Šenderovas (1945–2019). Kompozitorius gimė Uljanovske. Persikėlęs į Lietuvą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.

Leiba Hofmekleris (1900–1941). Dirigentas ir pianistas gimė Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro koncertmeisteriu, dirigentu, vėliau – Kauno radiofono orkestro dirigentu.

Hermanas Perelšteinas (1923–1998). Choro dirigentas ir pedagogas gimė Karaliaučiuje, mokėsi Kaune. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžęs iš tremties gyventi į Vilnių, 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas“.

Nechama Lifšicaitė (1927–2017). Dainininkė gimė Kaune. Vadinama Sovietų Sąjungos žydų lakštingala. Nors sovietų valdžia ir siekė slopinti bet kokį tautinės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, N. Lifšicaitė buvo labiausiai žinoma būtent dėl savo dainų, atliekamų jidiš ir hebrajų kalbomis.

Viačeslavas Ganelinas (2004). Pianistas ir kompozitorius gimė Maskvoje, 1951 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. V. Ganelinas yra žymus džiazo muzikantas. Sukūrė muziką legendiniams lietuviškiems miuziklams ir filmams („Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kiti).

Clara Rockmore (1911–1998). Muzikantė gimė Vilniuje. Jau ketverių metų buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau gyveno JAV. Pradėjusi groti instrumentu tereminu, tapo elektroninės muzikos pradininke.

Leopoldas Godovskis (1870–1938). Pianistas gimė Žasliuose. Laikomas vienu geriausių visų laikų pianistų.


Aktoriai

Al Jolson (Asa Yoelson) (1886–1950). Aktorius gimė Seredžiuje. Labiausiai žinomas kaip pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė.

Lawrence Harvey (Zvi Mošė Hiršas Skikne) (1928–1973). Aktorius gimė Joniškyje, vėliau su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Filmavosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Frankas Sinatra ir Elizabeth Taylor.

Izraelis Segalis (1906–?). Aktorius ir režisierius gimė Kaune. Iki karo dirbo Šiaulių dramos teatre, kurį laiką vadovavo Kauno žydų teatrui ir vaidino Lietuvos valstybės teatre. Holokausto metu kalėjo Vilniaus gete ir buvo geto teatro režisierius. Po Holokausto apsigyveno Palestinoje. I. Segalis bendradarbiavo su Yoshua Soboliu, kai šis rašė savo žymiąją pjesę „Getas“, ir pasidalijo savo prisiminimais bei išgyvenimais.

Ilja Bereznickas (1948). Lietuvos animacinio kino kūrėjas gimė Vilniuje. Vienas iš šio žanro pradininkų Lietuvoje.

Adomas Jacovskis (1948). Menininkas gimė Vilniuje. Vienas žymiausių Lietuvos scenografų.


Mokslininkai

Andrew V. Schally (1926). Endokrinologas gimė Vilniuje. Nobelio medicinos premijos laureatas.

Aaronas Klugas (1926–2018). Biofizikas gimė Želvoje, būdamas ketverių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Laimėjo Nobelio chemijos premiją.

Hermanas Minkovskis (1864–1909). Matematikas ir fizikas gimė Aleksote (Kaune). Ciuriche dėstė matematiką Albertui Einšteinui. Vienas iš reliatyvumo teorijos autorių.

Bernardas Lounas (Lown) (1921). Gydytojas gimė Utenoje, 14 metų su šeima emigravo į JAV. B. Lounas yra defibriliatoriaus išradėjas. Buvo vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši medikų organizacija apdovanota Nobelio taikos premija. Premija buvo įteikta B. Lounui ir E. Čazovui.

Markas Petuchauskas (1931). Teatrologas ir menotyrininkas gimė Šiauliuose, kur jo tėvas Samuelis Petuchauskas apie 20 metų dirbo miesto viceburmistru. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete.

Irena Veisaitė (1928). Literatūrologė ir teatrologė gimė Kaune, kalėjo Kauno gete.

Leonidas Donskis (1962–2016). Lietuvos filosofas, visuomenės veikėjas ir politikas.


Kalbininkai

Maksas Vainraichas (1894–1969). Lingvistas gimė Kuldygoje. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš YIVO instituto vadovų. YIVO instituto pastangomis buvo sukurtas jidiš kalbos standartas.

Nachmanas Šapira (1894–1943). Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) vadovavo Semitologijos katedrai, tyrinėjo literatūrą hebrajų kalba. Išleido kelias knygas, kuriose publikavo žydų rašytojų kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, siekdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su žydų literatūra.

Chackelis Lemchenas (1904–2001). Kalbininkas ir žodynininkas gimė Papilėje. Lietuvių kalbos mokėsi pas J. Jablonskį. Sudarė daugybę rusų k. žodynų, kurie naudojami ir vertinami iki šių dienų.


Religiniai mąstytojai

Vilniaus Gaonas (1720–1797), tikrasis vardas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas. Vienas ryškiausių tradicinio judaizmo autoritetų.

Icchakas Elchananas Spektorius (1817–1896). XIX a. autoritetingiausias Rusijos imperijos rabinas. Kartais vadinamas Kauno Gaonu.


Politikai

Nachmanas Rachmilevičius (1876–1941). Politikas, diplomatas ir ekonomistas gimė Volkovskio mieste, Gardino apskrityje. Apsigyvenęs Vilniuje vystė sėkmingą politiko karjerą: buvo Vilniaus miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys, prekybos ir pramonės viceministras, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive.

Jokūbas Vygodskis (1856/1857–1941). Gydytojas ir politikas gimė Bobruiske, vėliau gyveno Lietuvoje. Be sėkmingos gydytojo karjeros, buvo aktyvus politikas ir ėjo įvairias pareigas valdžios institucijose: buvo Lietuvos Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Lenkams aneksavus Vilniaus kraštą, išrinktas į Lenkijos Seimą.

Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Politikas gimė Pinske, Minsko gubernijoje. Buvo svarbi tarpukario Lietuvos politinė figūra: dirbo pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministru, ministru be portfelio žydų reikalams, buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, dalyvavo derybose dėl Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties. Išvykęs į Palestiną, buvo Lietuvos garbės konsulas, vėliau generalinis konsulas Tel Avive.

Maksas Soloveičikas (1883–1957). Politikas gimė Kaune. 1919–1923 m. buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Ant 1922 m. priimtos Steigiamojo Seimo Konstitucijos yra ir tuometinio ministro M. Soloveičiko parašas.

Emma Goldman (1869–1940). Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant anarchizmo politinę filosofiją.

Cemachas Šabadas (1864–1935). Daktaras ir politikas gimė Vilniuje, šiam miestui ir jo žydų bendruomenei liko ištikimas visą gyvenimą. Buvo daugybės Vilniaus žydų organizacijų narys. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, buvo Lenkijos Seimo narys.

Joe Slovo (1926–1995). Politikas gimė Obeliuose, būdamas aštuonerių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Mokėsi kartu su Nelsonu Mandela, buvo aktyvus apartheido priešininkas.

Dovydas Volfsonas (1856–1914). Verslininkas gimė Darbėnuose. Labiausiai žinomas kaip sionistinių pažiūrų politikas ir Izraelio vėliavos kūrėjas. D. Volfsonas taip pat pasiūlė, kad iš sionistų kongresų dalyvių renkami mokesčiai būtų vadinami šekeliais – šiandien tai Izraelio valiutos pavadinimas.

Jokūbas Robinzonas (1889–1977). Teisininkas ir politikas gimė Seirijuose. Buvo Lietuvos Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, buvo nepaprastasis Antano Smetonos ambasadorius ypatingiems užsienio reikalams.


Sportininkai

Isakas Anolikas (1908–1943) – dviratininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys (1924 ir 1928 m.). Tris kartus laimėjo Lietuvos čempionatą.

Senda Berenson Abbott (1868–1954). Gimė Butrimonyse, vėliau emigravo į JAV. Moterų krepšinio, o kartu ir moterų komandinio sporto pradininkė (iki to laiko komandinis sportas buvo laikomas per daug grubiu ir skirtu tik vyrams).


Įvairūs

Aronas Barakas (1936–2006). Teisininkas gimė Kaune, su tėvais kalėjo Kauno gete. Išgyvenęs Holokaustą apsigyveno Palestinoje. Buvo daugybės universitetų teisės profesorius ir Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas.

Abraomas Jozefovičius. Žygimantas Senasis jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininku. Per beveik dešimt metų jis padarė daug reformų, kurios pagerino LDK finansus. Jo brolis Michelis Juzefovičius buvo Bresto muitinės valdytojas.

Hermanas Kalenbachas (1871–1945). Architektas gimė Žemaičių Naumiestyje. Susipažinęs su Mahatma Gandžiu tapo jo finansiniu rėmėju ir kartu organizavo protesto akcijas, po vienos iš jų bendražygiai buvo kartu įkalinti.

Liba Mednikienė (1875–1941). 1922–1923 m. kovose dėl Širvintų atgavimo padėjo Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Už nuopelnus apdovanota Vyties Kryžiaus ordinu.

Tobijus Bunimovičius (1868–1938). Verslininkas su tėvu Izraeliu Bunimovičiumi Vilniuje įsteigė šokolado fabriką „Viktorija“. Sudegus fabrikui, T. Bunimovičius įkūrė banką. Buvo paskirtas Ispanijos garbės konsulu.

Liudvikas Julius Vyneris (1795–1862). Gimė Dancige, vėliau apsigyveno tuometiniame Mėmelyje (Klaipėdoje). Buvo miesto magistrato narys. Po mirties miestui skyrė 300 000 talerių palikimą (apie pusę milijono JAV dolerių).

Jozefas Šereševskis (1831–1906). Gimė Tauragėje, besimokydamas rabinų mokykloje susidomėjo Naujuoju Testamentu ir metęs mokslus priėmė krikščionybę. Vykdydamas misionierišką veiklą išvyko į Kiniją, kur tapo Šanchajaus anglikonų vyskupu ir vienu iš Šanchajaus Šv. Jono universiteto įkūrėjų. Kinijoje geriau žinomas Jozefo Ši vardu.

Borisas Efrosas (1914–2000). Chirurgas, pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją.

Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Statybos inžinierius gimė Balstogėje, bet greitai su šeima persikėlė į Kauną. Žymiausias jo suprojektuotas pastatas – Kauno sporto halė.

Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Tarpukario Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai“. Šie buvo vieni iš stambiausių statybos darbų rangovų.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-02-26