Aplinkosaugininkė Lina Paškevičiūtė – apie šiaudinės kaliausės retoriką ir medieninę ekonomiką

Pastaruoju metu dažnai televizijos ekranuose matoma ir žiniasklaidos cituojama aplinkosaugininkė, nevyriausybinės organizacijos „Aplinkosaugos koalicija“ vadovė, judėjimo „Girių spiečius“ aktyvistė bei „Lietuva 2050“ vizijos bendraautorė Lina Paškevičiūtė Lietuvoje tarpstančią medieninę ekonomiką mato kaip didelę žalą gamtai, žmonių sveikatai ir jų psichologinei būsenai, todėl ragina atsisakyti kažkieno tokio įsodinto sukultūrinto požiūrio ir kuo greičiau sugrąžinti gamtai jos buveines.

–Esate viena žinomiausių aplinkosaugininkių Lietuvoje. Kaip taip nutiko, kad, baigusi informacinių technologijų studijas, beveik du dešimtmečius atidavusi darbui toje srityje, visa galva nėrėte į aplinkosaugą?

– Nuo pat mažens man buvo artimi tikslieji ir gamtos mokslai – pasirinkau informatiką, o gamta visą laiką buvo šalia. Apie 2010 m. nevyriausybinė organizacija „Baltijos vilkas“ organizavo pėdsekystės kursus, kuriuos pradėjau lankyti kartu su vyru, o vėliau ir pati tuos kursus vesdavau – žavėjo galimybė klajoti po miškus ir matyti gyvūnų pėdsakus, jų veiklos žymes.

Kursuose net tik pėdsekystės išmokome, tačiau prisijungėme ir prie nevyriausybinės veiklos siekiant vilkų ir kitų žinduolių geresnės apsaugos, taikesnio jų ir žmogaus sambūvio. Čia prasidėjo pamokos, kaip atstovauti viešą aplinkosauginį interesą. Supratau, kad nevyriausybininkų indėlis yra labai svarbus užtikrinant gamtos ir aplinkos apsaugą, o ilgametis nuoseklus darbas duoda rezultatų. Beje, analitika kuriant informacines sistemas ir analitika siūlant teisės aktų pakeitimus turi gana daug bendro.

Taip jau nutiko, kad 2017 metų pabaigoje ėmiausi vadovauti „Aplinkosaugos koalicijai“, o dar po metų apsisprendžiau pilnai nerti į aplinkosaugą – siekiau sustiprinti aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų įtaką, kad būtų didesnė atsvara lobistinėms. „Aplinkosaugos koalicija“ vienija kitas nevyriausybines oragnizacijas, todėl bendrai apimame nemažai aplinkosauginių temų. Manau, kad tai labai svarbu, nes politikai turi pernelyg mažai atsparumo bei valios saugoti gamtą ir sveiką aplinką.

Aš įsitraukiu į strateginio lygmens klausimus, pavydžiui „Lietuva 2050“,  taip pat daug laiko skiriu miškų tinkamos apsaugos klausimams. Privalau paminėti, kad šiemet buvo suburtas judėjimas „Girių spiečius“, tad atstovavimas šiai temai ženkliai sustiprėjo.

– Koks stimulas buvo kurti šį judėjimą?

– Jis gimė nuo apačios, iš spaudimo, kad reikia imtis tam tikrų priemonių, nes medžiai didžiojoje dalyje mūsų miškų šienaujami kaip javai – jis gimė ir iš Nacionalinio miškų susitarimo, dėl kurio porą metų ginčijomės, diskutavome, bet partijos jo niekaip nepasirašo. Bet yra ir geras rezultatas – gerai, kad skirtingos interesų grupės suformulavo tai, ko jos nori, nes iki tol taip gerai nepažinojau bendruomenių, turizmo, nemedieninės ekonomikos, kultūros sektorių atstovų, todėl nejaučiau tų žmonių poreikių. Buvo septyniolika sektorinių grupių, vienos jų atstovavo medieninę, kitos nemedieninę kryptis, visi išsakė interesus, ko kiekviena iš grupių nori iš miškų, kokius lūkesčius su jais sieja. Deja, pasiekėme tik dalinį susitarimą, o ir jis nugulė į stalčių.

Pernai susikūrė Miškų ūkio rūmai, kurie siekia, kad miškų naudojimo intensyvumas būtų didinamas, tad reikėjo kažkokios kitokios, atsveriančiosios jėgos – tam kaip atsakas susibūrė judėjimas „Girių spiečius“. Iniciatyvinėje grupėje, kurią sudarė žmonės, atstovavę gamtosauginius, bendruomenių, nemedieninės ekonomikos, turizmo ir rekreacijos, prigimtinės kultūros ir panašius interesus, surašėme tikslus bei priesakus, kokių pokyčių norime ir juos paskelbėme svetainėje www.giriuspiecius.lt. Pakvietėme organizacijas ir mokslininkus, o kiek vėliau ir visus kitus jungtis. Tai judėjimas, o ne institucija, ir mes nesiekiame sukoordinuoti visų su miškų apsauga susijusių veiklų, pavyzdžiui, lapkričio viduryje prie Seimo surengtas viešas protestas „Kieno miškas? “ gimė iš šalies.

– Kur yra toji takoskyra tarp aplinkosaugininkų ir valdininkų bei tos vadinamos medieninės ekonomikos šalininkų?

– Egzistuoja du visiškai skirtingi poliai, turintys skirtingas vizijas. Medieninės ekonomikos atstovai siūlo gamtai ir bendruomenėms palikti vos 20 proc. miško, o visa kita atiduoti medienos auginimui. Tuo tarpu mes norime, kad visos saugomos teritorijos, kurios jau dabar sudaro apie trečdalį miškų, būtų iš tiesų saugomos, kad jose būtų vystoma gamtai palanki miškininkystė be plynų ūkinių kirtimų. Aplink priemiesčius taip pat turi būti ūkininkaujama kitaip, saugant rekreacinę aplinką ir gamtą – tai sudarytų dar kokius 10 proc. miškų. O kur dar nemedieninė ekonomika – rekreacijos centrai, turizmo salos?

Mūsų oponentų vizija ateities Lietuvai – tai baldų ir medinės statybos fabrikas. Ir mūsų vizijoje medienos pramonė svarbi, bet ji turėtų būti ženkliai mažiau imli kirstinei medienai, būtina taikyti žiedinės ekonomikos principus, kai ta pati kirsta mediena tarnauja kuo ilgiau ir pakopomis pernaudojama nuo gaminių iš masyvo, drožlių gaminių iki biokuro. Mes norime, kad Lietuva taptų gamtinio turizmo ir sveikatinimo miškuose lydere Europoje, o medieninę ekonomiką palaipsniui keistų nemedieninė.

Tai susiję ir su sidabrine ekonomika, nes esame senstanti visuomenė: pagyvenę žmonės galėtų keltis į miestelius, kuriuose yra atitinkama infrastruktūra, medicinos ir priežiūros paslaugos, graži gamta – tai būtų visai kitokios kokybės gyvenimas nei didmiesčio daugiabutyje. 

Ir štai čia prasideda vizijos „Lietuva 2050“ dalykai. Kai dalyvaudavome diskusijose ir aiškindavomės, kokios ateities Lietuvos mes norime, išsirutuliojo supratimas, kad sugyvenimas su gamta yra vienas esminių lietuviškos tapatybės elementų. „Girių spiečiaus“ vizija pilnai atitinka „Lietuva 2050“ viziją ir ją pagilina – siekiant minėtų tikslų, iki 2050 m. palaipsniui bent 50 proc. Lietuvos miškų turėtų pereiti prie palankios gamtai, rekreacijai, sveikatinimuisi miškininkystės, o mediena juose būtų tik kaip šalutinis produkas. Aišku, greičiausių pokyčių norėtume valstybiniuose miškuose.

– Paskutiniais duomenimis, Valstybinė miškų urėdija patenka į pelningiausių ir vertingiausių Baltijos šalių įmonių trisdešimtuką. Ji rikiuojasi tarp aukštųjų technologijų,  energetikos bendrovių, bankų. Ten, kur sukasi dideli pinigai, o tai, akivaizdu, ir vyksta medienos pramonėje, turbūt tokioms, jūsų deklaruojamoms idėjoms labai nelengva prasiskinti kelią ir rasti argumentų?

– Argumentų tikrai yra. Svarbus ir visuomenės nepasitenkinimas esama situacija miškuose, kuris  itin išryškėjo dar 2018–2019 m., kai tuo metu garsiai kelti klausimai dėl plynų kirtimų. Daug dėmesio sulaukė situacija Labanoro girioje, nepasitenkinimas augo ir dėl kitų miškų, pasipylė piketai – pavzydžiui, Šimonių girios bendruomenė surengė simbolišką eiseną „Girios ateina į Vilnių“. Deja, esminių pokyčių nebuvo, o 2020 m. išrinktas Seimas pradėjo beveik du metus trukusį nacionalinio miškų susitarimo procesą. Nors tas susitarimas ir paguldytas į stalčių, jis padeda aiškiai įvardinti, ko norime ir siekiame – ne prieš ką, o už ką kovojame.

Mes turime duomenis, turime argumentus, kurie padėjo suformuoti ir tai, kas nugulė į „Lietuva 2050“ viziją, bet ateičiai svarbiau ne argumentai, o, ar iš viso įvyks vertybinis pokytis. Šiuo metu visame pasaulyje vyksta pasaulėvaizdžių kova tarp vadinamojo antropocentrizmo ir ekocentrizmo, t.y., tarp gamtos suvaldymo, žmogaus virš visko pastatymo ir tarp sugyvenimo su gamta, supratimo, kad ir kitoms gyvoms būtybėms privaloma palikti erdvės. Tyrimai rodo, kad tai yra iš principo skirtingi pasaulėvaizdžiai, greičiausiai besiformuojantys vaikystėje – kai kurios šalys netgi atlieka vertybinius tyrimus apie tai, į kurią pusę yra linkusi jų visuomenė.

Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie gamtą jaučia kaip lygiavertę, tik jie iki šiol to neįžodina,  jaučiu, kad yra net savotiškos baimės būti „neracionaliam“, bet stebiu pokyčius. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Dabar tik iš inercijos eina tas didžiulis ūkiškumas, o gamtos būklė Lietuvoje toliau blogėja, kaip, beje, ir Europoje. Klausimas, kada ir kiek per vėlai pralaušime tuos ledus.

– Ar dirbant prie vizijos „Lietuva 2050“ dokumento į jus, aplinkosaugininkus, žiūrėjo kaip į lygiaverčius, ar visgi didesnis dėmesys buvo skiriamas kitoms sritims?

– Įsitraukusi į bendrakūros dirbtuves supratau, kad tokią viziją kiekvienas dalyvis kuria pagal savo mentalinį supratimą. Į šį darbą buvo įtraukti labai įvairūs žmonės: daliai jų rūpėjo aplinkosauga, kitiems – švietimas, kitiems – regioninė politika ir pan., todėl vykdavo visapusiškos diskusijos.

Klimato kaita ir be jokio įtikinėjimo buvo įvardijama kaip neigiamas ateities veiksnys, tad aš kėliau tikslą plėsti dalyvių supratimą, kad aplinkosauga nėra vien tik apie klimatą. Dažnai tenka susidurti su supaprastintu supratimu, kai pripažįstama tik klimato krizė, bene vieninteliu jos sprendimu įvardijama atsinaujinti energija, o simbolis – vėjo ir saulės jėgainės.

Mokslas išskiria devynias planetos ribas, iš kurių šešios pasauliniu mastu jau pažeistos. Planetos ribos – tai kritiniai Žemės planetos procesai, kuriuos itin pažeidus reikėtų tikėtis staigių ir negrįžtamų didelio masto aplinkos pokyčių. Klimatas pagal naujausius vertinimus yra kritinėje, bet ne blogiausioje situacijoje, bene blogiausia situacija yra su biologine įvairove, jos nykimu, nes  turime beveik nevaldomą taršą naujomis medžiagomis, tokiomis kaip plastikai, įvairios cheminės  medžiagos. Mano misija buvo, kad neužsidarytume tik klimato krizės rėmuose ir, manau, kad kuriant viziją, mus tai pavyko.

Aplinkosaugai labai svarbus jau minėtas santykis su gamta, ji turi būti matoma ne tik kaip išteklius, o kaip gyvybė, vertinga pati savaime. Vienų technologijų keitimas kitomis svarbus, bet jis neverčia suvaldyti vartojiškumo, o gamtos apsauga reikalauja vertybinio ir įpročių pokyčio. Ji reikalauja atsitraukti, leisti jai būti gyvybės namais, gerbti šalia esančius. Labai svarbu, kad vizijoje „Lietuva 2050“ sugyvenimas su gamta pabrėžiamas, tam skiriamas didelis dėmesys – tai yra geras indikatorius.

– Vienoje televizijos laidoje aplinkos ministras, kalbėdamas apie kenkėjų pažeistus miškus, kaip pagrindinį argumentą pasitelkia Kuršių Neriją, kur, neva, jeigu miškininkai neįsikištų, kenkėjai visus medžius sudorotų ir tų miškų visai neliktų. Ar neriją galima lyginti su pagrindiniu šalies miškų masyvu?

– Tas argumentas pokalbyje apie plynus sanitarinius kirtimus eglynuose labai nustebino, nes Kuršių Nerijoje eglynų beveik nėra, todėl, greičiausiai, turėti galvoje pušynai ir jų sanitarinės apsaugos iššūkiai. Bet tai skirtingos problemos su skirtingais sprendimais, nes eglės pažeidžiamos po žieve ir dėl to džiūsta, o pušys kenčia, nes pažeidžiami spygliai.

Apmaudu, bet paskutiniu metu Aplinkos ministerija užsiima komunikacija, kurią galimą būtų vadinti smegenų plovimu. Atsidarykite jų puslapį ir ten vos ne pirma rubrika yra informacija apie Lietuvos miškus, kur yra paminėti trys faktai – kad medynų plotas ir miškingumas didėja, ir kad vidutinis miškų amžius beveik nesikeičia. Bet nutylėta, kad ekosistemų apsaugos ir rekreacijos prioriteto miškų mažėja, kad paskutiniu vertinimu buveinių būklė blogėja, sąmoningai ignoruojami miškų ekologinę ir rekreacinę būklę nusakantys rodikliai. 

Stebiu, kad dažnai naudojama šiaudinės baidyklės retorika, kuomet neatsakinėjama į argumentus, bet priešpastatomas naujas teiginys, vadinamoji šiaudinė baidyklė, ir ginčijamasi su ja. Tarkime, į keliamus klausimus atsakoma, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, bet mes gi neteigiame, kad jis mažėja, mes sakome – taip, miškų plotas didėja, bet svarbu, kokie tie miškai, kiek jų atiduota gamtai, kiek rekreacijai, kiek jų gali būti kertama plynai. Jie apie tai net nediskutuoja, bet išdėsto savo faktus į net neužduotą klausimą. Klausimas apie Kuršių Nerijos miškus irgi priskirtinas prie tokios retorikos. 

– Ar išties Lietuvoje miškų daugėja? O gal yra tiesos argumentuose, kad prie miškų yra priskaičiuojama ir miškų žemės plotai?

– Iš tiesų, tas plotas, kuris mums pateikiamas kaip miškingumas, yra miško žemės plotas. Teoriniu atveju, jei visus miškus iškirstų, tai vis tiek miškingumas liktų 33,8 proc. Lietuvos.

Kitas dalykas, dažnai minima inventorizacija, kurios duomenimis remiasi diskusijose. Įdomu, kad viešai pateikti duomenys yra tik iki 2022 m. sausio 1-osios, o 2023 m. duomenys vis dar nėra vieši. Taigi, net negalime patikrinti teiginių, lygindami su naujausiais duomenimis, bet atsisiuntę nuo 2010 m. esančius duomenis matome, kad plotai be medynų santykinai didėja. Tai reiškia, kad miškų plotas didėja, medynų plotas irgi didėja, bet, jeigu pirmasis per dešimtmetį padidėjo 1,5 proc., tai medynų – tik 0,5 proc. O kodėl? Inventorizacijos duomenimis, padaugėjo kirtaviečių, kelių, griovių, kvartalinių linijų, laukymių ir pan., miško žemėje atsirado daug daugiau technologinių dalykų. Jie remiasi inventorizacija, bet šitų dalykų nepasako ir nepaaiškina.

– Pernai gruodį jūs pristatėte antrąją visuomeninę Lietuvos aplinkos būklės apžvalgą. Ar sulauksime trečiosios?

– Visuomeninės aplinkos būklės apžvalgos rengimas yra viena iš „Aplinkosaugos koalicijos“ veiklos krypčių. Tai darome todėl, kad 2016 m. kažkas atsitiko valstybėje su duomenų pateikimu. Jeigu nuo pat nepriklausomybės pradžios beveik kiekvienais metais būdavo išleidžiama vienokio ar kitokio pavidalo aplinkos būklės apžvalga, tai nuo 2016 m. ji dingo. Jeigu jūs, kaip pilietis,  norėjote žinoti, kokia aplinkos būklė (ar gerėja, ar ne, ką rodo rodikliai), tai jums reikėjo būti labai gudriam, eiti per daugybę dokumentų, duomenų bazių ir mokėti susirinkti duomenis bei juos interpretuoti.

Nutarėme tą nišą užpildyti, nes pokyčiai prasideda nuo žinojimo, kur esame dabar. Tai buvo svarbu ir mums patiems, nes norėjosi dar kartą patikrinti, ar čia mes be reikalo triukšmą keliame, ar iš tikrųjų situacija blogėja. Atsirinkome tik pagrindinius rodiklius, bet kol kas ne visiems sektoriams, kuriems norėtume, nes trūksta pajėgumų. Kaip tik šiuo metu atnaujiname apžvalgą, todėl pastaruoju metu aktyviai nagrinėjame naujausius duomenis.

– Ar galite pasidalinti išankstinėmis išvadomis. Pernai jūs konstatavote, kad Lietuvos aplinkos apsaugos būklė blogėja, vartotojiškumas auga, Lietuva tolsta nuo iškeltų aplinkosauginių tikslų. Kokios būtų trečiosios apžvalgos išvados?

– Jau dabar galiu pasakyti, kad išvados išliks panašios. Didelių pokyčių per metus neįvyko, o ir nebuvo tam prielaidų, tačiau susidūrėme su nauju iššūkiu – stebime, kad problematiškiausiems sektoriams prastėja stebėsena ir duomenų prieinamumas.  

Pavyzdžiui, šiais metais Valstybinė miškų tarnyba neparengė miškų ūkio statistikos leidinio, nepaviešino miškų apskaitos duomenų, nors tai sistemingai darė daugiau kaip dešimtį metų. Šiemet pirmi metai, kai Žemės ūkio ministerija neužsakė skaičiuoti agrarinio kraštovaizdžio įprastų paukščių indekso, o Aplinkos ministerijos planai dėl miško įprastų paukščių indekso, panašu, paguldyti į stalčių. Verta paminėti, kad per pastaruosius 20 metų dėl nedraugiško gamtai žemės ūkio kaimiško kraštovaizdžio paukščių gausos sumažėjo perpus ir toliau mažėja.

Garsiai kalbama apie žaliąjį kursą, būtinus pokyčius,o ilgametė nepertraukiama stebėsena bei  patikimi duomenys ir yra pagrindas tokiems pokyčiams, nes, kaip kitaip galima įvertinti būseną ir priemonių veiksmingumą? Greičiausiai naujoje apžvalgoje atsiras naujas dalykas – pradėsime kelti opų klausimą, ar mūsų valstybė iš tiesų adekvačiai stebi aplinkos būklę, nes panašu, kad ne.

– Tačiau teko matyti duomenų, kad miškuose daugėja elnių, briedžių, stirnų, vilkų ir lapių.

– Jei šių gyvūnų daugėja, tai nereiškia, kad biologinė įvairovė gausėja. Tai nereiškia, kad nemažėja grybų, augalų, vabzdžių, roplių ir kitų gyvų būtybių įvairovė. Visiems gyviams reikia „namų“ su tinkamomis gyventi sąlygomis, t.y. jų buveinių, tačiau, kai mažėja natūralių buveinių plotai, skursta ir jose gyvenusios rūšys. Vis dar tenka išgirsti argumentą, kad daugėja stirnų ir briedžių, tad biologinė įvairovė atsigauna, bet tai yra arba nekompetencija, arba sąmoningas kvailinimas.

Sprendžiant rūšių nykimo krizę, labai svarbu išsaugoti likusias natūralias buveines ir padėti joms atsikurti – jeigu turėsime jų pakankamai, galėsime drąsiai teigti, kad daug rūšių turės kur gyventi. Ypatingas dėmesys turėtų būti saugomoms teritorijoms ir jų plėtrai – saugomose teritorijose miškininkystė ar ūkininkavimas turėtų būti draugiški gamtai, kad vertingų buveinių, o kartu ir rūšių,  gausėtų. Deja, dabar taip nėra, siekiama apsaugoti tik esamas vertybes, gerokai daugiau kaip pusė saugomų teritorijų ploto eksploatuojama taip, tarsi būtų nesaugomi. „Lietuva 2050“ vizijos sugyvenimo su gamta kryptis turėtų tai keisti.

– Kas turi nutikti, kad kiekvienas iš mūsų kuo daugiau pagalvotų apie gamtą?

– Aš tai vadinu požiūrio „atūkinimu“. Dažnam gražu ūkinis tvarkingas pušynas, o natūralus miškas, sengirė, kur privirtę medžių ir visko priaugę, negražu. O kurmis jums trukdo, ar netrukdo?  Dažniausiai jis netrukdo, bet kurmiarausis – negražu, kažkiek nepatogu. Tai yra požiūrio dalykas, ar kurmis turi teisę šalia gyventi ar ne. Jei pradėsime keisti požiūrį, tai kurmiarausis gali pasidaryti gražu, nes bus gera žinoti, kad po tavo pievele yra gyvybė. Deja, tokį „užūkintą“ požiūrį mums įsodina dabartinė kultūra dar vaikystėje – gražu tampa tai, kas suvaldyta žmogaus, nesugebama matyti ir nesigėrima gyvybės ratu.

Iš kitos pusės, prisiminkime, ką prieš gerą 20-tį žmonės galėjo veikti miške. Palapinę beveik visur miške buvo galima pasistatyti ir pernakvoti, mašina pastatyta šalikelėje ant samanų nebuvo nusikaltimas, dabar to negalima daryti, o pagal siūlomą Miškų įstatymą, ir bet kokių renginių be miško savininko sutikimo negalėsime organizuoti. Plynas kirtimas visiškai sunaikina ekosistemą, sunkiasvorės miško darbų mašinos palieka gilias provėžas dirvožemyje, o žmogus negali mašinos pasistatyti, nes sutraiškys samanas.

Iš principo vyksta žmogaus išstūmimas iš miško. Jeigu skandinavai turi įstatymu įtvirtintą teisę klajoti, tai mes tą teisę vis labiau prarandame ir net to nepajaučiame. Anksčiau ir prie ežerų beveik visur prieidavome, o dabar… Gal laikas pradėti kalbėti apie skandinavišką teisę klajoti? Tai teisė žmonėms vaikščioti ar stovyklauti beveik bet kur, jei tik jie gerbia aplinką, laukinę gamtą ir vietinius gyventojus.

– Pastaruoju metu pastebimas aktyvus aplinkosaugininkų, jiems prijaučiančių žmonių proveržis. Ypač tai, kas susiję su miškų kirtimu. Kokių momentų dabar neturėtume praleisti, kad iki tų 2050-ųjų ir vėliau būtų išsaugota lietuviška žaluma, miškai, juose esanti gyvūnija ir augmenija?

– Kalbant apie lietuvišką žalumą, reikėtų atskirai kalbėti apie miškus, agrarinį kraštovaizdį, miestus. Visur eksploatatyvumas auga, tačiau dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais būdais. Miškuose net ir saugomos teritorijos bei priemiesčiai kenčia nuo plynų kirtimų, nes medienos gavyba yra pagrindinis prioritetas. Su žemės ūkiu iš viso yra blogai – pievos suariamos, daugėja intensyvių chemizuotų javininkystės ūkių, ir baisiausia, kad tai mes skatiname viešais pinigais per išmokų ūkininkams sistemą. Matome, kiek konfliktų kyla miestuose dėl taip vadinamos „trinkelizacijos“, pjaunamų brandžių medžių.

Žmonės nepatenkinti ir vis daugiau bei garsiau apie tai kalba, o politinės valios nėra. Išeitis? Išsirinkti kitokių vertybių Seimą – turi būti kitokia politinė valia. Nevyriausybinis sektorius ir bendruomenės irgi turi stiprėti, kad būtų girdimesni, galėtų iš anksto užkirsti kelią panašiems dalykams, kaip Verkių miške, kur buvo nepagrįstai iškirstas 21 ąžuolas.

Aplink miestus ir juose esanti gamta turėtų būti saugoma, nes čia jau kalbame apie tiesioginę įtaką žmonių sveikatai, tai pat ir psichologinei – jeigu žmogaus aplinka yra niokojama, „drožiama“, tai jį veikia psichologiškai, demotyvuoja. Aš ir politikams sakau, kad mes nekalbame vien tik apie gamtos apsaugojimą, juk, praradus asmeniškai svarbų mišką, žmogui atrodo, kad jis prarado artimą, tad kalbame ir apie pasitikėjimą valstybe – ar ji sugeba apsaugoti tai, kas tau svarbu. Tie klodai yra daug gilesni. Aplinkosauginė neteisybė gali būti neišsakyta, bet ji gula tam tikrais sluoksniais, kaip nuosėdos, o vėliau ji gali pasirodyti kitokiais pavidalais, pavyzdžiui, nenoru mokėti mokesčius, ar net nepasitikėjimu valstybės siūlomais skiepais.

Manau, kad daug šių problemų sprendžia „Lietuva 2050“ vizija. Gal norėtųsi, kad ten aplinkosauginės ambicijos būtų dar didesnės, bet aš po šia vizija pasirašau, tik nežinau, kaip mes ją įgyvendinsime.

Pradėjus nagrinėti viziją Seime, buvo diskusija „Kokiomis vertybėmis grįsime ateities Lietuvą?“. Iš mokslininkų pasisakymų ryškėja, kad atspirties pozicijos yra gana nepalankios. Visų pirma, gal dėl sovietinių traumų, o ir dėl kitų dalykų, Lietuvos gyventojai labai nepasitiki vieni kitais, antra, smarkiai šlubuoja valdysena, kai politikai beveik neįtraukia visuomenės į sprendimus, lobistinės jėgos yra labai stiprios, o aš dar pridurčiau, kad institucijos praranda kompetencijas ir pajėgumus. Ir jei šių dviejų slenksčių neperžengsime, tai vizijos neįgyvendinsime, o kas turi atsitikti, kad peržengtume? Turi keistis visuomenės, o kartu ir Seimo vertybinis stuburas. Taigi, pokyčiui neužtenks numatytos įgyvendinimo stebėsenos, asmeniškai noriu prisidėti, kad įvyktų vertybinis lūžis.

– Kaip dažnai pati būnate gamtoje ir kokių ten laikotės taisyklių?

– Į gamtą vykstu beveik kiekvieną savaitgalį. Turiu savo „ganyklų“ plotus, kurie nuo Vilniaus yra nutolę vos 30–40 kilometrų. Važiuoju į kiek natūralesnius miškus ar pievas, žinau kur jie yra. Kai kur ir kameras turime, filmuojame – esame nufilmavę, kaip vilkas pralaižo eketę, kaip barsukų urvą lanko lūšis, purve mėgaujasi šernas.

Užsiimu ir buveiniavimu (pašnekovės sugalvotas terminas – red.) – inventorizuotų natūralių buveinių lankymu. 2011–2014 m. buvo atliekama buveinių inventorizacija, kurios metu specialistai išvaikščiojo visą Lietuvą, užfiksavo europinės svarbos natūralias miškų, pievų, pelkių, buveines – lopinėlius, kurie daugiau ar mažiau išlaikė natūralią struktūrą. Taip gimė tokių buveinių žemėlapis. O aš einu į tas inventorizuotas pievas, miškus pabūti natūralesnėje gamtoje. Deja, daug tų lopinėlių jau prarasta dėl kirtimų, o ypač dėl arimų. Kartais vedu buveiniavimo ir pėdsekystės žygius, kad ir kitiems parodyčiau, kuo skiriasi kultūrinis miškas nuo natūralaus.

Laikausi taisyklės, kad gamtoje esu tik svečias – reikia suvokti, kad ten gyvenanti gyvybė turi pirmumo teisę. Labai gerbiu pavasario metą, ir, nors labai mėgstu šniukštinėti, kai yra jauniklių metas, tuo metu susilaikau – tegu lieka gamta gamtai.

– Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur, regis išlaikyti saiką – misija neįmanoma. Kaip atrodo jūsų kasdieninis su aplinkos tausojimu susijęs gyvenimas, asmeniškas požiūris į vartojimą?

– Stengiuosi vartoti kiek įmanoma mažiau daiktų, nešvaistyti maisto. Reikia suprasti, kad vartojimas gali būti daiktiškas, bet gali būti ir mažiau materialus. Ekonomikos gyvybingumui reikia ne daiktų, o piniginių srautų. Aš galiu su ta pačia striuke vaikščioti daugelį metų, bet mokėti pinigus už pažintinę išvyką gamtoje – juk tai bus tas pats vartojimas, tik iš daiktiškumo jis pereina į nedaiktiškumą. Mano filosofija atitinka žiedinės ekonomikos principus: jeigu gali nevartoti naujų žaliavų reikalaujančių dalykų, tai nevartok, jeigu vartoji, tai pirk kuo labiau ilgaamžius, ekologiškus, taisyk, nes atliekų turi likti kuo mažiau.

– O kaip jūs asmeniškai įsivaizduojat tuos tolimus 2050-uosius?

– Man patinka „Lietuva 2050“ nubrėžta vizija. Tai valstybė, kurioje norėčiau gyventi, ir Lietuvai linkėčiau, kad į tą pusę suktume.

Norėčiau, kad atkurtume sugyvenimą su natūralia gamta, kad pasauliui pavyktų suvaldyti klimato kaitą, kad labiau vertintume aplinką be taršos ir savo sveikatą. Tam ir dirbu, kad tai įvyktų.

Iš kitos pusės, labai norėčiau, kad mūsų valstybėje įsigalėtų sveikas protas, mažiau būtų vaikomasi trumpalaikės naudos, gebama priimti ateičiai svarbius sprendimus. Noriu, kad išmoktume remtis duomenimis ir diskutuoti argumentais – to dar mums reikia išmokti, nes kol kas į naują idėją pasiūliusį žmogų žiūrime skersai. Svajočiau apie kitokią visuomenės savigarbą ir atsakingesnę bei vertybinę politiką.

Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt