Dr. Egidijus Rimkus: Lietuvos ir klimato kaitos akistata – 2050-aisiais Lietuva bus apdovanota itin palankiu gyventi klimatu

Dr. Egidijus Rimkus yra Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros dėstytojas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto direktorius. Klimatologas yra įsitikinęs, jog Lietuvai klimato kaita ne tik nepadarys didelės žalos, bet kone išeis į naudą. Tačiau ne viskas taip paprasta. Koks bus Europos Sąjungos pasaulinis vaidmuo lemiant mūsų planetos ateitį, ir kuo Arabų pavasaris bei karas Ukrainoje susiję su klimato kaita?

Kaip manote, ar Lietuvoje yra įprasta žvelgti į ateitį, prognozuoti, kas nutiks po 10, 20, 30 metų, kurti vizijas? O gal mes visgi esame labiau linkę įsijausti į kasdienes problemas, vertinti artimiausių kelerių metų ateities kontekstą?

Mes išties linkę įsikasti į kasdienes problemas, ir itin retai žiūrime labai toli į ateitį. Iki pat valstybinio lygmens projektų. O jeigu mes ir kuriame strategijas, tai dažniausiai jos lieka gulėti stalčiuje.

Ar tikite, kad valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“, rengta kartu su ekspertais, mokslininkais ir piliečiais, neliks stalčiuje?

Aš labai norėčiau tikėti, kad neliks. Mano patirtis rodo, kad strategijos po kurio laiko užmirštamos, bet niekada negali žinoti – galbūt ši bus išskirtinė.

Jūs pats prisidėjote prie šių prognozių Lietuvos geopolitiniam ir geografiniam „klimatui“ 2050 metais. Esate Vilniaus universiteto klimatologas. Kaip jums atrodo, kada Lietuvoje ėmėme susivokti ir pradėti mąstyti apie klimato kaitą? Kada sulaukėme rimtesnio signalo, kai ne tik mokslininkai, bet ir visuomenė, politikai ėmė apie tai kalbėti?

Galbūt tikslesnis klausimas būtų, kada tas signalas mus pagaliau pasieks. Aš manau, kad kol kas rūpestis klimato kaita mūsų šalyje yra kone priverstinis dalykas – tuo mes užsiimame dėl to, kad mums reikia Europos Sąjungos. Spekuliacija: kas būtų, jeigu nebūtų Europos Sąjungos spaudimo? Galbūt ką nors darytume, o galbūt ir nieko.

Ir netgi Europos Sąjungos politikų susidomėjimas klimato kaita daugiau kyla iš to, kad tai yra gero tono ženklas. Europos Sąjungoje yra privalu kalbėti apie klimato kaitą, tai yra „mainstream“ tema. Tačiau tų argumentų apie klimatą tikrai nenaudoji, kai bandai laimėti rinkėjų balsus. Faktas.

Iš tikrųjų, labai įdomu stebėti šią skirtį tarp Europos Sąjungos deklaruojamų vertybių bei prioritetų ir politikų rinkiminių strategijų. Juk net kasdien gatvėje, autobusų stotelėse, matome ES reklamas, kur viena iš pagrindinių sričių – klimatas, Europos žaliasis kursas. O ar Lietuvoje tai rinkėjų per daug nesudomina?

Tiesiog žinau, kad mūsų Prezidentas gruodžio pradžioje buvo nuvykęs į Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos pasaulio vadovų susitikimą Dubajuje – ir čia, Lietuvoje, jis pernelyg nesidalina savo įspūdžiais, nes supranta, kad nemažai daliai Lietuvos visuomenės tai nebus patraukli žinia. Taip, Prezidentui buvo palanku ten sudalyvauti – jis galėjo užsiimti tinklaveika. O Lietuvoje tai tikrai nėra tai, dėl ko kas nors laimėtų rinkimus.

Tačiau kodėl mūsų visuomenėje nekyla didesnio susidomėjimo klimato kaita?

Aš nesakyčiau, kad mes esame kažkuo itin išskirtiniai tokiu savo susidomėjimo lygiu. Priešingai – sakyčiau, mes netgi esame labiau esame susidomėję klimato kaita negu didžioji dauguma pasaulio.

O jei vertintume Lietuvą Europos kontekste?

Europos Sąjungos mastu būtų galima išvardinti apie maždaug penkias Europos Sąjungos šalis, kuriose klimato kaitos klausimas yra svarbus galbūt net visuomenės lygmeniu: tai būtų Skandinavijos šalys, Vokietija, Austrija. Bet tokių yra labai mažai.

Kadangi mes esame demokratinė visuomenė, kiekvienas politikas, kovodamas dėl rinkėjų balsų, naudoja daugybę argumentų. Aišku, kad keldami klausimus apie klimato kaitą, politikai gali laimėti bent jau dalies visuomenės palaikymą – tik vargu, ar tas palaikymas būtų toks reikšmingas, kad politikas dėl to galėtų užimti reikšmingesnę poziciją.

Tad kokioms valstybėms Lietuvos visuomenės požiūris į klimatą artimiausias?

Sakyčiau, Lietuva tikrai neišsiskiria ir iš Vidurio ar Pietų Europos konteksto. Juk Prancūzijos „geltonosios liemenės“ buvo nukreiptos prieš klimato kaitą. Ir yra visiškai natūralu, kad žmonės taip vertina kovą už klimato apsaugą – vis dėlto šis dalykas yra ne toks jau gerai apčiuopiamas.

Tačiau juk klimato kaitos padariniai ateityje greičiausiai bus dramatiški? Ar tai nepakankamai jaudina europiečius?

Na, klimato kaita nėra tokia akivaizdi, palyginus su tuo, kas aplink mus vyksta dabar. Kai vyksta karas, lekia kulkos – tada lengviau pajusti grėsmę.

Be to, daugeliu atveju sąmoningai suvokiame, kad klimato kaita ateityje gali tapti dar opesne problema. Tačiau ir tie žmonės, kurie dirba šioje srityje, gyvena savo gyvenimą, gyvena savo rūpesčiais. Net jei ir žinome, kad pasauliui gresia dideli pavojai. Galime apie tai daug galvoti, viešai kalbėti – bet labai reta, kad klimato kaita būtų tarp kurio nors žmogaus top 3 gyvenimo prioritetų.

Bet juk yra tokių žmonių, kaip Greta Thunberg?

Žinoma, ji net ne klimatologė, o aktyvvistė, žiniasklaidos atstovė. Bet taip, tokių aktyvistų yra ir Lietuvoje, aš jų tikrai pažįstu – bet jų yra nedaug. O kitiems tai – galbūt septintas ar aštuntas punktas darbotvarkėje, aukščiau sąraše yra kitų prioritetų.

Tai galime pagrįsti ir skaičiais. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose net 55 proc. žmonių mano, kad klimato kaita yra labai svarbi problema. Bet politinėje darbotvarkėje klimatas vis tiek lieka tik kokioje, sakykime, dvyliktoje ar tryliktoje vietoje. Juk, palyginus su aborto arba nusikalstamumo klausimais – tai, ką galime apčiuopti ir suvokti, – klimato  kaita yra dugne, pakankamai žemai.

Gal taip vyksta todėl, kad dauguma iš mūsų kol kas dar nejaučia pragmatiškų, tiesioginių klimato kaitos padarinių?

Tiesą pasakius, mes kartais nesusiejame to, kas vyksta aplink mus, su klimato kaita. Žinoma, kad pačią klimato, temperatūros, gamtos reiškinių kaitą Lietuvoje, palyginus su kokia Afrika, jaučiame daug silpniau.

Tačiau klimato kaitos poveikį jaučiame silpniau net ir palyginę Lietuvą su gana artimu regionu – pavyzdžiui, Vokietija. Pabėgėlių krizė, viena iš intensyviausiai Vokietiją veikiančių problemų, didele dalimi kyla dėl klimato kaitos.

Gal galėtumėte pateikti dar netikėtų klimato kaitos ir politinių įvykių sąveikos pavyzdžių?

Politikai išties nustemba, kai pasakau, kad Arabų pavasaris atsirado dėl to, kad Rusija buvo sausa. Drastiškai pakilo duonos kainos – ir žmonės, vedami baimės, išėjo į gatves, kilo riaušės. Sakyčiau, teiginys, kad šie žmonės protestavo vien demokratijos šūkiais, yra vakarietiška propaganda.

Juk tai vykdė Rusija – tuometinis prezidentas Medvedevas dėl sausros Rusijoje bandė suvaldyti kainų skirtumus. Atsirado embargas visam Europos eksportui – iki dangaus išaugo grūdų Afrikoje kainos, žmonės pasipylė į gatves. Ir tai virto pirmąja imigrantų, pabėgėlių krize – ji yra iš dalies susijusi su Arabų pavasariu Sirijoje, kur, beje, irgi buvo sausra, dėl kurios ir įvyko visi neramumai.

Ar net ir politologai to nepripažįsta?

Kaip sakau, reikia suvokti, kad mes kartais nematome klimato kaitos padarinių, nors jie tikrai egzistuoja. Ir tie padariniai tikrai nėra vien temperatūrų pokyčiai – tai, kad pas mus bus šaltesnių, šiltesnių sezonų, karščio bangų, nėra taip svarbu. Juk būsime patenkinti, kad galėsime daugiau maudytis šiltesnėje jūroje. Tačiau kai Europos ramybę nušluos pabėgėlių srautai – tada mums nebebus vienodai.

O ar galime sakyti, kad Lietuva kada nors ateityje bus turtinga būtent dėl savo gausių vidinių vandens telkinių išteklių? Tai gana dažnos lietuvių mintys.

Tai skamba kaip anekdotas – tik įsivaizduojame, kad mes prekiausime vandeniu, kai Pietūs kęs sausras. Mes nesame atsieti nuo pasaulio: klimato kaita ilgainiui išbalansuoja ekosistemas, socialines sistemas, prasideda karai. Riaušės nebūtinai vyksta tiesiogiai dėl klimato kaitos, bet klimato kaita išties yra papildomas veiksnys, kuris ir taip įtemptą sistemą dar įaudrina.

Kai žmonės yra turtingi, jie paprastai nekariauja, kad ir kokių religinių pažiūrų būtų. Bet kai atsiranda skurdas, atsiranda ir karai. O klimato kaita gali prie to stipriai prisidėti.

Koks Europos Sąjungos vaidmuo klimato kaitos klausimais? Ar mes galime turėti įtakos pasauliui? Juk toli gražu ne Europa yra didžiausi Žemės planetos teršėjai.

Pagal Jungtinių Tautų prognozes, 2050-aisiais Afrikoje mes turėsime daugiau nei 2 milijardus  gyventojų, o Europoje – 400 milijonų. Tad mes esame kaip reikiant mažytis pasaulio užkampis, kuris galvoja, kaip išgyventi.

Tačiau vis tiek turime likti pasauliniais lyderiais – o pirmiausia, tikėti, kad tokie esame. Jau matome Rusijos, Kinijos įtaką Afrikos žemyne. Tad turime kalbėti jų kalba, o ne pamokslauti apie klimato kaitą vien iš savo europinių horizontų, antraip Afrikos žmonės galvos: „Na, ir tegul eina, patys sau geria kavą savo Briuselyje.“

Kaip manote, į Lietuvą dėl šiltėjančio visame pasaulyje klimato atkeliaus naujų gyventojų, ieškančių palankesnių gyvenimo sąlygų?

Iš karto pasakysiu, kad tai gyventojų trūkumo Lietuvoje problemos tiesiogiai neišspręs. Gali būti, kad jeigu pas mus klimato sąlygos nebus itin ekstremalios, tai galbūt paskatins kai kuriuos žmones atvažiuoti.

Mes ir toliau galėsime būti žalia, patogi gyventi valstybė – tai pabrėžėme ir vizijoje „Lietuva 2050“. Pavyzdžiui, dabar iš tikrųjų žmonės dirba iš bet kur, gali dirbti bet kada. Tuomet pavyzdžiui, kai ispanai piktinsis, kad ten labai karšta pasidarė, galbūt galėsime prisikviesti juos dirbti iš čia?

Paradoksas – ar klimato kaita Lietuvai nebus itin pavojinga?

Kuris lietuvis nuliūs, kai jam pasakysite, kad dabar visi rugsėjai bus tokie fanstastiškai šilti, kaip šis? Arba kad Baltijos jūra šiek tiek atšils, galbūt pasitaikys kiek daugiau škvalo atvejų. O ūkininkai jau seniai teigia pritaikę savo auginamas veisles, kultūras prie šiltėjančio klimato. Čia – tokia graži žalia šalis, kurioje yra gera infrastruktūra, greitas internetas, saugūs darželiai, žavinga, patraukli gamta – ir ne taip stipriai veiks klimato kaita. Kodėl gi neatvažiavus čia gyventi? Ir, aišku, taip galėsime susigrąžinti į Lietuvą savo emigrantų.

Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.