Politikos analitikė D. Gaižauskienė: kuo dažniau galvojame apie įvairias ateitis, o ne apie vieną nulemtą, tuo esame drąsesni

Nors į ateitį žmogų dažniausiai nukelia filmai, teatras ar literatūra, vis dėlto tai galėtų būti daug kasdieniškesnis pratimas, kurį verta tobulinti kiekvienam. Pasak vienos iš Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjų Dovilės Gaižauskienės, tolimos ateities ir kitokio pasaulio įsivaizdavimas yra labai svarbus, jis padeda įveikti baimes ir atveria žmogaus, bendruomenės ar valstybės pasirinkimų galimybes.

D. Gaižauskienė yra Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) vyr. politikos analitikė, dizainerė, prisidėjusi rengiant Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“.

Geriau suprasti ir diskutuoti apie ateitį padeda ateičių raštingumas. Ar galite plačiau pristatyti, kas tai yra?

Ateities raštingumas – ne savaime suprantamas, vienam duotas, o iš kito atimtas gebėjimas, jis yra ugdomas nuolat žvalgantis į ateitį. Šią sąvoką pasiūlė UNESCO, nurodydama kad „ateities raštingumas – tai įgūdis, leidžiantis žmonėms geriau suprasti ateities vaidmenį tam, kaip jie žvelgia į dabartį ir kokius priima sprendimus. Ateities raštingumas įgalina vaizduotę, gerina mūsų gebėjimą galvoti, ruoštis ir išgyventi pokyčius“.

Šis gebėjimas griauna baimes ir padeda matyti ateitį kaip galimybių aibę – svarstydami įvairius scenarijus, esame geriau pasirengę ateičiai. Jei ugdome ateities raštingumą, nesame tik pasyvūs stebėtojai – nelaukiame likimo mums atneštos ateities išsipildymo, bet patys įsitraukiame, aktyviai veikiame ir formuojame ją. Tai susiję su aktyviu veikimu, o ne pasyviu laukimu.

Kaip šio įgūdžio gali išmokti žmonės, kurie nedirba su ateities įžvalgomis ir strategijomis?

Žmogaus smalsumas, įsitraukimas yra glaudžiai susiję su noru prisiimti atsakomybę už ateitį. Mes esame savo ateities kūrėjai. Pradžioje svarbu stiprinti šį supratimą. Galvojant apie ateitį, ypač tolimą, reikia atvirumo, išlikti neapibrėžtume – įsisąmoninti, kad nėra vieno teisingo kelio į ateitį, kurį koks ekspertas galėtų nubrėžti ar nusakyti. Šiandien galėdami matyti tam tikras tendencijas, turėtume stengtis įsivaizduoti visus įmanomus jų atnešamus scenarijus, jų labai niuansuotas versijas.

Ateities raštingumu grįstas mąstymas leidžia galvoti apie ateičių daugiskaitą. Yra daugybė ateičių ir yra daug kelių į jas. Tačiau jei manome, kad ateitis yra viena ir nulemta, suprantama tik ekspertams, o nuo mūsų niekas nepriklauso, atsisakome atsakomybės ir uždarome ateičių pasirinkimo kelią.

Apie ateitis galima galvoti kaip apie dabarties pagerinimą: galime judėti į priekį, kol bus šiek tiek geriau. Bet, drąsiai įsivaizduodami ateitį, galvojame šiek tiek radikaliau – matome ne dabarties pagerinimą, tęstinumą, o žvelgiame į kokybiškai kitokią ateitį. Tai reikalauja pastangų – turime galvoti, ne kaip truputį pagerinti dabartinę situaciją, bet numatyti, kokia būtų ateitis, jei būtume mažiau saistomi esamų aplinkybių. Tam reikia pastangų, tačiau šis pratimas yra labai svarbus ir individualiu, žmogaus, ir valstybės lygmeniu.

Kokia prasmė galvoti apie ateitį, jei ateičių skaičius nėra baigtinis – galimybės numatyti ir pasirinkti geriausią norimą ateities scenarijų atrodo itin mažos?

Kuo dažniau galvojame apie įvairias ateitis, o ne apie vieną apibrėžtą, nulemtą ateitį, tuo esame drąsesni. Beje, galime sakyti, kad įsivaizduodami ateitį esame gana lygūs – tokios tolimos ateities, apie kokią kalbama vizijoje „Lietuva 2050“, kurią kūrėme, žinovų nėra.

Pati esu iš dizaino lauko, todėl ateitis man visada buvo įdomi ir iš dizainerės-menininkės pozicijos. Dizainas kuria tai, ko dar nėra, suteikia formą idėjai, keičiančiai dabartį. Dizaino, kino, literatūros ir kitų meno sričių lauko žmonės nuolat treniruoja gebėjimus, kad galėtų geriau pažvelgti į ateitį, jie reguliariai ir sistemingai pasitelkia vaizduotę. Su kolegomis veikiame performatyvaus dizaino srityje, kurioje kūrybą grindžiame ne tik individualia refleksija, bet ir suinteresuotų šalių dalyvavimu bei bendros kūrybos principais. Ieškodami kompleksinių problemų sprendimų stengiamės į kūrybą įtraukti kuo įvairesnius dalyvius, pasitelkti kolektyvinį žinojimą - taip padidiname pasirinkimų skaičių ir kartu nuspręsti, kuris jų būtų geriausias.

Lietuvos ateities vizija, iš pirmo žvilgsnio, – gana biurokratiškas dokumentas. Visgi vizijos „Lietuva 2050“ rengimo procesas pareikalavo ne tik daug ekspertiškumo, bet ir kūrybiškų sprendimų?

„Lietuva 2050“ rengimo procesas – tai bendros kūrybos procesas, kuris tikrai nesibaigia vizijos patvirtinimu Seime. Mūsų komandos tikslas buvo sukurti saugias erdves ateities įsivaizdavimo pratimams, kuriuos, manyčiau, verta reguliariai pakartoti. Dirbome tarpdisciplininėse grupėse, todėl buvo įdomu stebėti įvairių idėjų sintezę – į ateitį buvo žvelgiama iš daugybės skirtingų pozicijų, nebuvo kuriama viena trajektorija.

Kartu su kolegėmis buvau atsakinga  už „Ekspedicijas į 2050-ųjų Lietuvą“ – diskusijas su piliečiais, kurios prasidėjo vizijos rengimo pradžioje. Siekdami įtraukti dalyvius į gana sudėtingo klausimo svarstymą, galvojome, kaip pakviesime žmones, kaip prakalbinsime. Proceso dalyviams buvo svarbu pajusti, kad ateitis gali būti kažkiek apčiuopiama, kad tai ne vien abstrakčios idėjos, todėl dalyvius kvietėme kurti objektus iš ateities. Neapsiribojome tik kalbėjimu, ieškojome kitų formų idėjų apsikeitimui.

Su kokiomis ateities ir šiandienos Lietuvos idėjomis žmonės rinkosi į jūsų rengtas dirbtuves ir ekspedicijas?

Procese dalyvavo smalsūs žmonės, kuriems įdomi Lietuvos ateitis. Mums buvo svarbu išgirsti jų asmeninius pasakojimus, individualią perspektyvą, kuri dirbtuvių metu tapdavo kolektyviniu supratimu. Susitikimų pabaigoje būdavo gera girdėti, kad tai buvo visiems vertingas ir labai įdomus pokalbis, kurio šiandien trūksta – trūksta dialogo tarp žmonių, kurie neturi darbinių ar kitų panašių saitų, nėra tokio paties amžiaus ar pažiūrų.

Dirbtuvių veiklas dažnai pradėdavome nuo itin paprastų pratimų, pavyzdžiui, prašėme įsivaizduoti, ką žmogus veiks 2050 m. sausio 1 d., suskaičiuoti, kiek tuo metu jam bus metų. Šie pratimai padėjo priartinti temą prie įprastos kasdienybės arba suprasti, apie kokį laiką kalbame.

Ir visgi šie paprasti klausimai sulaukė įvairių reakcijų. Dalis žmonių samprotavo, kad tikėtina, jog jie nebeišvys Lietuvos 2050-aisiais. Tačiau tai nesustabdė įsitraukimo – netgi, priešingai, dalyviai ėmė svarstyti, ką jie palieka, kaip gyvens jų vaikai. Tai kelionė, kurią 2050-aisiais kai kas dar tik pradės.

Diskutuojant labiausiai išryškėjo nenutrūkęs ryšys su gamta, dalyviams buvo svarbu, kokioje aplinkoje gyvensime. Sutarta, kad sąmoningumas gamtos atžvilgiu jau susiformavęs, tačiau mūsų veiksmai dar ne visada jį paveja. Svarbu įtvirtinti ekocentrinį požiūrį, suvokti save kaip gamtoje besiskleidžiančią vieną iš jos formų.

Kalbant apie bendruomeniškumo svarbą, nemažai diskutuota apie tai, kaip žmonių santykius pakeis technologijų raida, abejota, ar nenutolsime, svarstyta, kaip išsaugoti žmogiškus saitus.

Dirbtuvių dalyviams buvo svarbus ir santykis su kaimyninėmis šalimis, partneriais – svarstyta, kas sups Lietuvą, kas bus jos sąjungininkai. Diskutuota, ar užsiversime, ar atsidarysime sienas, kokia tuomet bus mūsų tapatybė.

Kurios dalyvių idėjos labiausiai nustebino?

Buvo be galo įdomu susitikti su penktokais. Kalbėjome apie klimato kaitą, didelius klausimus. Vaikai puikiausiai supranta ir didesnio pasaulio dimensiją, pvz., nacionalinio saugumo klausimus, ir tai, kas svarbu jiems – kokiuose namuose jie gyvens ar kokios bus saldumynų parduotuvės. Beje, ekspedicijos vyko prieš prasidedant Ukrainos ir Rusijos karui, tačiau jau tada karo nuojauta buvo stipri, kalbėdami su vaikais ir suaugusiaisiais ne kartą išgirdome, kad jie nenorėtų, kad būtų karas.

Dalyvaujant dirbtuvėse ir ekspedicijose buvo įdomu stebėti, kad optimistiškiau ateitį kartais mato vyresnieji nei jaunimas, galbūt dėl to, kad jaunesnė karta vertina ateitį iš neapibrėžtumo perspektyvos. Ekspedicijose dalyvavusiems aukštesniųjųklasių moksleiviams tai buvo pasirinkimo metas, kai daugiau nerimo, vis dar juntamas COVID-19 pandemijos poveikis, nestabilumas naujoje realybėje. Dalis jaunuolių bent jau artimą ateitį sieja ne su Lietuva, ketina išvykti, studijuoti svetur.

O iš vyresniųjų susitikimuose, mūsų organizuotoje „Piliečių taryboje“ girdėjome: „Mes daug patyrėme ir daug išgyvenome“. Esame stiprūs. Tiek pergyvenę santvarkų kaitą vyresni piliečiai, tiek ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugęs jaunimas mato sukurtą progresą, pokytį ir tai, ką žengiant tokiu žingsniu galima pasiekti ateityje.

Kaip neprarasti optimizmo, siekiant labiausiai norimo Šiaurinės žvaigždės scenarijaus ir užtikrintai judėti jo link? Ar esame pasirengę keliauti į sėkmingą ateities Lietuvą?

Taip, esame pasirengę keliauti į sėkmingą ateities scenarijų, nes viskas mūsų rankose. Padarėme didelį šuolį nuo Nepriklausomybės atgavimo, subrandinome demokratišką valstybę. Turime visas galimybes ir laiko veikti, toliau keisti dalykus. Aš asmeniškai optimistiškumo užtaisą pasipildžiau susitikimuose su ekspertais, piliečiais, „Piliečių taryboje“, o ypatingai ilgam –Kovo 11-osios proga Vyriausybėje ir įvairiose Lietuvos mokyklose vykusioje ateities raštingumo pamokoje, kurioje su moksleiviais „atkūrėme“ objektus iš 2050-ųjų Lietuvos, kurie, neabejoju, virs verslo, mokslo, meno idėjomis ir atradimais.

Žinoma, pasirengę keliauti į ateities Lietuvą yra ne tik gyvenantys čia, bet ir už Lietuvos ribų. Mūsų daugiau, nei matome aplink kasdienybėje. Bendruomeniškumo, įvairių visuomenės grupių dialogo svarba aiškiai įtvirtinta ir valstybės ateities vizijoje. Tai mūsų būdas keliauti link Kelrodės Lietuvos – kalbantis ir tariantis, nuolat įsivaizduojant. Čia didžiulė svarba tenka kultūrai, kurią matome kaip vizijos pagrindą, keitimosi idėjomis erdvę.

Vis dėlto tai, kad esame pasirengę, nereiškia, kad atkeliavę į 2050 m. Lietuvą būsime tokie patys. Parengta vizija padeda geriau naviguoti norimo tikslo link. Tačiau turime nuolat judėti ir stebėti, kaip mums sekasi. Turime būti pasirengę transformuotis, identifikuoti, ko turime atsisakyti, kad pasiektume norimo tikslo. Mums gali tekti keistis patiems, taip keisti pasaulį ir Lietuvą jame, ir tai yra gerai.

Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt