„Nematomos formos“: fotomenininkas Imantas Selenis kviečia į Vyriausybės rūmus pažvelgti kitu kampu
Kas, jei į pastatą, kurį praskubame kas rytą eidami į darbą, pažvelgtume atsisėdę ant suolelio greta? O jei tą medį pakeliui apeitume iš kitos pusės? Ką pastebėtume ar net suprastume? Panašūs klausimai ir atradimai laukia lapkričio 11 d. Vyriausybės rūmuose atidaromoje fotomenininko Imanto Selenio parodoje „Nematomos formos“. Ekspozicijoje bus galima išvysti menininko žvilgsnį į tą patį pastatą, kuriame paroda ir eksponuojama – Vyriausybės rūmus.
Pastatas prabyla įėjus vidun
Paroda kviečia pažvelgti į, atrodytų, nematomą Vyriausybės rūmų architektūros pusę – atmosferą, šviesos poveikį, monumentalumo ir jaukumo kontrastus, žmogaus santykį su erdve. Fotografijomis siekiama atskleisti ne tik fizines pastato formas, bet ir jų kuriamą pojūtį – atšiaurią fasado išorę ir šiltą, jaukų interjerą. Šią materialios formos ir žmogaus patirties dermę savo architektūroje kūrė ir pats architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas.
„Nematomų formų“ autorius Imantas Selenis – fotografas, į meną atėjęs po teisės studijų, darbo banke ir patirties reklamos srityje. Nors jo kūrybos centre visad buvęs miestas ir architektūra kaip žmogaus patirties bei identiteto atspindys, projektas „Nematomos formos“ tapo savita užduotimi – sudėlioti parodą ne iš istorijų gausos, o pagal vieno pastato detalių kuriamą siužetą.
„Įprastai fotografuoju miestą ir jo aplinką, kur gausu skirtingų istorijų, netikėtų situacijų ir jų tarpusavio ryšių. Šįkart viso pasakojimo reikėjo ieškoti vienuose rūmuose“, – pasakoja parodos autorius Imantas Selenis.
Pasak fotografo, šis pastatas jį domino ne tik kaip architektūrinis objektas. „Vyriausybės rūmai turi sudėtingą istoriją, kurios pėdsakus galima skaityti ir pačioje architektūroje. Man tai svarbu, nes savo kūryboje į architektūrą dažnai žvelgiu kaip į pasakojančią mediją, kupiną prasmių ir priešpriešų.“
Pirmą kartą rūmų viduje fotografas apsilankė prieš kelerius metus per ekskursiją, o iki tol pastatą jis sakosi matydavęs tik iš išorės.
„Iki tol dažniausiai pastatą matydavau pravažiuodamas ir suvokiau kaip atšiaurią, statišką, pasikartojančių vertikalių sieną – tarsi neįžengiamą tvirtovę. O viduje atsivėrė visai kitoks pasaulis: plastiškos formos, šiltos medžiagos, maloni dienos šviesa. Šis išorės ir vidaus kontrastas paliko stiprų įspūdį.“
Fotografija – būdas išmokti matyti
Keliaudama po architekto sukurtas erdves, Imanto Selenio fotokamera tampa tyrinėjančia akimi: skrodžia tūrius, dekonstruoja pastatą į fragmentus, juda tarp skirtingų mastelių, fiksuoja geometrijos kontrastus bei įtampą tarp šviesos ir šešėlio. Fotografijų seka formuojasi palaipsniui – iš atskirų žvilgsnių ir fragmentų, kol ima ryškėti pastato visuma.
„Kurdamas parodą ir su fotoaparatu tyrinėdamas erdves bei detales, pradėjau geriau suprasti, kodėl įspūdis įžengus į rūmus buvo toks stiprus, iš kur tas pirmasis jausmas kilo. Kaip jį kuria medžiagų deriniai, mastelis, šviesos kryptis, erdvių susispaudimas ir atsivėrimas. Tai, ką pirmą kartą pajutau intuityviai, pamažu išmokau atpažinti konkrečiuose architektūriniuose sprendimuose“, – pasakoja I. Selenis. Būtent šį ryšį tarp fizinių pastato savybių ir žmogaus patirties jis ir siekė perteikti fotografijose.
Pastato pasakojimas, vos tilpęs į parodą
Vienas didžiausių kūrybinių iššūkių parodos autoriui buvo iš gausios medžiagos atrinkti darbus, kurie drauge kurtų vientisą pasakojimą. Nors pradžioje sakosi nerimavęs, ar pavyks sukurti pakankamai fotografijų, iš kurių susidėliotų įdomus, vientisas pasakojimas, galiausiai medžiagos turėjo daugiau, nei tikėjosi.
„Sunkiausia tapo nuspręsti, ko į parodą neįtraukti. Norėjosi parodyti daugiau darbų, tačiau visiems nebūtų užtekę sienų. Atrenkant svarbu buvo ir tai, kaip fotografijos veikia kartu: kurios pratęsia viena kitos mintį, kurios sukuria kontrastą, o kurios kartojasi. Norėjau, kad 20 darbų serija turėtų savo ritmą ir leistų pastatui atsiskleisti palaipsniui“, – sako autorius.
Maloniausia projekto dalis, anot Imanto, buvo pati kūryba: „Nuo tyrinėjimo, skaitymo ir svarstymo, kokį kelią pasirinkti, iki klaidžiojimo erdvėmis, stebėjimo ir laukimo, kol šviesa pakryps taip, kad galėčiau užfiksuoti galvoje turėtą kadrą. Visas tas procesas, kai pamažu atrandi, kaip parodyti pastatą savaip.“
Fotografui ypatinga ir tai, kad paroda vyksta pačiame pastate, apie kurį ji pasakoja. „Fotografijos tampa dar vienu jo patirties sluoksniu. Žiūrovas gali matyti mano pasirinktą fragmentą, šviesą ar žiūros tašką ir čia pat palyginti tai su savo paties patirtimi.“ I. Selenis tikisi, kad fotografijoje pastebėta detalė paskatins lankytoją pakelti akis, grįžti į ką tik praeitą erdvę ar pažvelgti į ją kitaip.
„Man svarbi ši galimybė: pasiūlyti savo interpretaciją ir kartu palikti vietos žmogui atrasti savąją. Tuomet fotografija pratęsia santykį su pastatu ir už parodos darbų ribų“, – teigia jis.
Stabtelėti, kad pamatytume daugiau
Kalbėdamas apie parodos kvietimą stabtelėti, autorius pastebi, kad kasdienybėje aplinką dažnai matome tik tiek, kiek reikia atlikti savo darbus. „Pastatas tampa vieta, į kurią turime patekti, koridorius – keliu iki kabineto. Tačiau visa ta aplinka veikia mūsų savijautą, net jei tam neskiriame dėmesio.“
Jis įsitikinęs, kad kartais pakanka visai nedidelio žvilgsnio pokyčio: „Kartais užtenka pastebėti, kaip šviesa krinta ant sienos, kad iki smulkmenų pažįstama erdvė pasirodytų kitokia. Man toks žvilgsnio pokytis jau yra vertingas.“
Fotografas pabrėžia ir meno galimybę suteikti laiko tokiai patirčiai: „Kartais susitikimas su kūriniu man yra kaip gilus įkvėpimas po varginančios dienos, o kartais jis sukelia klausimą, kuris dar ilgai nepaleidžia. Tokioje lėtesnėje, asmeniškoje akimirkoje gali atsirasti nauja mintis, būsena ar požiūrio kampas.“
Būtent tokia – lėtesnė, atidesnė pažintis su architektūra laukia parodoje bei ją lydinčiuose renginiuose. Po parodos atidarymo susirinkusieji dalyvaus ekskursijoje po Vyriausybės rūmus, kurioje bus galima iš arčiau susipažinti su pastato architektūra.
Kadangi vietos parodos atidaryme buvo itin greitai užpildytos ir renginyje negali dalyvauti visi norintys, siekdama atliepti didelį visuomenės susidomėjimą Vyriausybės kanceliarija organizuoja pakartotinį renginį. Visi norintys išvysti ekspoziciją, susitikti su jos autoriumi ir patys pajusti pastato pasakojamus niuansus vaikščiojant rūmų erdvėse kviečiami registruotis į lapkričio 19-ąją vyksiantį renginį čia.
Imanto Selenio nuotrauka